JONINIŲ NAKTIS

Prietarai, burtai ir paslaptys sietinos su Joninėmis. Kaip galite šiemet pasitelkiant mistiką turiningai praleisti Joninių naktį:

• Leidžiame į vandenį vainiką. Vakare reikia surinkti nedidelį glėbį miško ir pievų gėlių ir nupinti iš jų vainiką. Kai saulė tekės, reikia sugalvoti norą ir paleisti vainiką į vandenį. Jeigu jis upe ar ežeru ims plaukti, viskas išsipildys, jeigu beveik iškart atsidurs ties krantu – neišsipildys.

• Buriame iš apskritimų vandenyje. Paimkite platų ir gilų dubenį, pripilkite į jį vandens. Kai saulė ims leistis, pašnibždomis ištarkite savo norą ir meskite į vandenį akmenėlį. Toliau skaičiuokite: jeigu apskritimų skaičius bus lyginis, noras išsipildys, jeigu nelyginis – neišsipildys.

• Šokinėjame per laužą. Yra toks prietaras: jeigu šokdami per laužą ugnies neprilietėte, tai geras ženklas. Merginoms tai reiškia artėjančią laimingą santuoką, o vaikinams – sėkmę reikaluose.

• Sapnuojame pranašišką sapną. Saulei leidžiantis reikia surinkti septynis skirtingus žiedus ir prieš miegą juos padėti po pagalve. Legenda byloja, kad tą naktį regėtas sapnas taps pranašišku.

• Buriame iš gėlių apie vestuves. Į didelį dubenį pripilkite vandens, paimkite du žiedus be kotų. Paleiskite žiedus į vandenį. Jeigu žiedai plaukia šalia – ruoškitės vestuvėms, jeigu išsiskiria – laukite nesutarimų santykiuose.

  Beje kiek iš senovės. Tikima, kad Joninių naktį žolės įgauna magiškų galių, o jų gydomosios savybės itin suaktyvėja. Dažnai iš žolelių verdama arbata – sveikatai. Dar senovėje netekėjusios merginos, Joninių naktį, apsivilkdavo baltais lininiais drabužiais ir dainuodamos eidavo pinti gėlių vainikų. Seniau buvo tikima magiškais skaičiais – trejetu ar devynetu, todėl visi būrimai būdavo susiję su jais. Iš nupintų vainikų merginos spėdavo ateitį – skaičiuodavo porinius ramunės žiedlapius ar žiedus puokštėje (porinis skaičius reiškė santuoką, neporinis – vienatvę). Buvo tikima, kad tą naktį rasa yra stebuklinga. Ūkininkas, apibėgęs savo laukus ir nuogas pasivoliojęs rasoje, tais metais gali laukti gero derliaus. Merginos atsikeldavo anksti ryte, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą. Per Jonines žmonės spėdavo orą: jeigu Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos, jeigu Joninių naktis debesuota – Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos, o jeigu lietinga – per Kalėdas galima tikėtis didelių pūgų. Laužo deginimo paprotys yra išlikęs iki šių dienų: buvo tikima, kad kuo labiau jis apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius. Dėl to kiekvienais metais žmonės stengdavosi kurti kuo didesnius laužus. Su deglais būdavo lankomi ir javai, kadangi tikėta, kad toks ritualas turi įtakos kultūrų augimui. Mistinę naktį būdavo deginama šiaudinė baidyklė, o laužų pelenai išbarstomi po laukus ir pievas, kad apsaugotų derlių nuo raganų. Būrimų, susijusių su meile ir vedybomis, buvo įvairių: buvo manoma, kad jeigu mergina ir vaikinas kartu peršoks laužą susikibę rankomis, jie tais metais susituoks. Netekėjusios merginos, vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus, ir jeigu vainikai išsiskirdavo, tai reikšdavo skyrybas su mylimuoju, jeigu susiglausdavo – vedybas.

  Beje apie paparčio žiedą, jo ieškoti gali tik drąsus žmogus, kadangi manoma, kad paparčio žiedą saugo raganos. Miško gilumoje suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, aplink jį apibrėžti ratą šermukšnine lazda, padėti indą su šventintu vandeniu, uždegti žvakę.